Kas nusprendžia, kuo kvepėsime?

Apie parduotuvių vitrinas, saugią nišą ir parfumerinę pasirinkimo laisvę

Kai išgirdau, kad Zoologist kvepalai bus prieinami Lietuvoje, norėjosi šokinėti iš džiaugsmo. Tiesa, euforija truko tik akimirką, kai pamačiau, kurie kvapai pasiekė Lietuvą, o gal net labiau - kurie jos nepasiekė.

Pirmą kartą turime galimybę šio prekės ženklo kvapus išbandyti vietoje, ir tai iš tiesų džiugina. Iš plataus Zoologist katalogo atkeliavo devynios kompozicijos. Tačiau tarp jų nėra Moth ar Bat - kvapų, kurie bene geriausiai atskleidžia keistą, tamsų, teatrališką ir kartais net nejaukų Zoologist pasaulį.

Žinoma, būtų naivu tikėtis, kad parduotuvė pirmiausia rinksis kvapus, kvepiančius drėgnu urvu, juodžemiu ar dulkėmis, ir ramiai lauks, kol Lietuvos pirkėjas dvasiškai jiems subręs. Verslas nėra parfumerijos muziejus. Jis turi parduoti. Todėl visai logiška pradėti nuo kvapų, kuriuos lengviau suprasti ir, svarbiausia, nusipirkti.

Vis dėlto čia atsiranda įdomesnis klausimas: ar prekės ženklą pažįstame tokį, koks jis yra, ar tokį, kokį vietinė rinka nusprendė mums parodyti?

Kai niša pasidaro labai patogi

Nišinė parfumerija kadaise žadėjo alternatyvą masinei rinkai: daugiau kūrybinės parfumerio vizijos, mažiau pataikavimo ir teisę kvapui nepatikti visiems. Tačiau augant nišos populiarumui, ji pati vis dažniau išmoksta masinės rinkos taisykles.

Šiandien žodis „nišinis“ nebūtinai reiškia eksperimentinis. Kartais tai tiesiog pažįstamas ir labai lengvai dėvimas kvapas prabangesniame buteliuke, su aukštesne kaina ir gražiau aparašyta istorija. Mums suteikiamas išskirtinumo jausmas, bet nebūtinai pati išskirtinumo patirtis.

Todėl galime turėti daugiau kvepalų nei kada nors anksčiau, tačiau vis tiek rinktis tarp šimto šiek tiek skirtingų "saugių" versijų. Pasirinkimų daugėja, o parfumerinė vaizduotė nebūtinai plečiasi.

Parduotuvės kaip skonio kuratorės

Parduotuvės asortimentas nėra neutralus viso parfumerijos pasaulio atspindys. Tai atranka - tam tikra kuratorystė, net jeigu ją pirmiausia lemia ne meninė vizija, o pardavimų lentelės. Kažkas nusprendžia, kurie kvapai gaus vietą lentynoje, testerį, konsultanto pasakojimą ir mūsų dėmesį. Visa kita tiesiog neegzistuoja tol, kol patys nepradedame ieškoti.

Jeigu nuolat susiduriame su "švariais" muskusais, saugia vanile, saldžiais vaisiais ir "nugludinta" mediena, ilgainiui jie pradeda atrodyti ne kaip viena iš parfumerijos krypčių, o kaip pats „gero kvapo“ standartas. O tada išgirdę apie drėgną žemę, gyvūnišką odą ar pelėsį kvepaluose stebimės, kam apskritai galėtų šauti į galvą taip kvepėti.

Bet gal esmė ne ta, kad mums tai nepatinka. Gal mums tiesiog niekas nedavė progos išmokti tai suprasti?

Taip rinka ne tik atspindi mūsų skonį. Jinai jį formuoja.

Jeigu parfumeriją laikome meno ir kultūros forma, joje turėtų likti vietos ir kūriniams, kurių niekada nepirksime, bet kuriuos verta patirti. Juk muziejus eksponuoja ne tik tai, ką mielai pasikabintume savo svetainėje. Kino festivaliai taip pat rodo ne vien filmus, po kurių visi patenkinti išeina su spragėsiais.

Vienas tikrai keistas kvapas lentynoje gali būti vertingesnis už dešimt saugių bestselerių. Kartais pakanka vieno nepatogaus aromato, kad parfumerija nebeatrodytų tik kaip malonus aksesuaras, o atsiskleistų kaip kūrybos forma. Juk ne kiekvieno kūrinio paskirtis - tapti mūsų nuosavybe. Kai kurių vertė slypi pačioje patirtyje ir gebėjime praplėsti vaizduotę.

Galbūt tikroji parfumerinė laisvė prasideda ne tada, kai galime rinktis iš šimto buteliukų. Ji prasideda tada, kai suprantame, kad kažkas tuos šimtą jau atrinko už mus - ir pagaliau susidomime tuo, ko taip ir nerandame parduotuvių lentynose.

Laisvė rinktis iš to, kas jau atrinkta

Šiuo atveju tikslinga būtų kalbėti apie komercinę pasirinkimo architektūrą: mes galime rinktis laisvai, tik pati pasirinkimų erdvė jau būna suformuota pagal tai, kas greičiausiai bus parduota.

Niekas nedraudžia užsisakyti Moth ar Bat iš užsienio. Galima siųstis mėginukus, ieškoti dalybų parfumerijos grupėse ar aklai pirkti visą buteliuką. Bet tam reikia daugiau žinių, laiko, pinigų ir noro rizikuoti. Vieni kvapai patys pasitinka mus apšviestoje vitrinoje, o kitus galime atrasti tik sąmoningai jų ieškodami. Teoriškai prieinami abu. Praktiškai jų galimybės būti atrastiems nėra lygios.

Taip susidaro labai patogus uždaras ratas: parduotuvės siūlo tai, ko, jų manymu, nori pirkėjai; pirkėjai dažniausiai išbando tai, kas yra parduotuvėse; o pardavimų rezultatai tampa įrodymu, kad būtent to jie ir norėjo.

Tik kaip galima norėti kvapo, apie kurio egzistavimą net nežinai?